Miestas Nepriklausomoje Lietuvoje

Miestas Nepriklausomoje Lietuvoje

1918 m. lapkričio mėnesį Marijampolėje gyveno apie septyni tūkstančiai gyventojų. Nors miestas per I pasaulinį karą ir nebuvo sugriautas, marijampoliečiai net kelerius metus „gydė“ jo padarinius: sudarkytus grindinius, spygliuotomis vielomis apraizgytus statinius, sudegintas skelbimų lentas. 1922 m. pabaigoje mieste dar būta parduotuvių, dirbtuvių, kurių iškabos į klientus „kreipėsi“ lietuvių, rusų ar net žydų kalbomis.  

Po karo Marijampolėje liko tik apie 160 stačiatikių, todėl jie nepajėgė išlaikyti didžiosios cerkvės ir pamaldas rengė kapinių cerkvėje. Jų pagrindinę šventyklą palaipsniui perėmė vienuoliai marijonai, pašventino Šv. Vincento Pauliečio vardu ir sielovadai duris atvėrė 1924 m. Pirmoji didesnė to laikmečio statyba – marijonų vienuolyno antrasis aukštas. Visai netoli vienuolyno 1923 m. iškilo trijų aukštų mūrinė marijonų gimnazija (dabar J. Bendoriaus g. 11).

1922 m. pabaigoje į Marijampolę iš Kazlų Rūdos atpūškėjo pirmasis traukinys, o dvejus metus pagal Edmundo Alfonso Fryko projektą statyta geležinkelio stotis (dabar Stoties g. 2) duris atvėrė 1925 m. rudenį. Nutiesus geležinkelį, nustojo tarp Kauno ir Marijampolės kursuoti karietos, o į Kalvariją jos vykdavo vis rečiau. Pirmuosius 5-6 pokario metus miestiečiai naudojosi ir siauruku geležinkeliu, gabenusiu juos į Vilkaviškį.

1923 m. visuotinio gyventojų surašymo metu mieste buvo 9488 žmonės. Kai po metų prie miesto prijungė kai kurias buvusių Kvietiškio ir Mikalinės dvarų žemes, tai gyventojų skaičius turėjo gerokai šoktelėti. Šiose naujose žemėse 1924 m. rudenį pašventino mokytojų seminarijos rūmų pamatus (dabar Vytauto g. 47). Ją visiškai įrengė per trejus metus. 1925 m. pagal architekto Prano Markūno projektus per Šešupę nutiesė gelžbetoninius tiltus į Vilkaviškį ir Kalvariją. Tais pačiais metais miesto centre atidarė savivaldybės vaistinę.

1926 m. pagal architekto Karolio Reisono projektus paaukštino marijonų gimnazijos pastato pastogę, o kitais metais šalia pastatė „Šaltinio“ spaustuvę (dabar J. Bendoriaus g. 5). 1926 m. mieste buvo 143 mūriniai, 862 mediniai ir 29 mišrių medžiagų namai. Grįstos gatvės sudarė 7350, o negrįstos 14400 m ilgio. 1927 m. jau veikė 4 spaustuvės: A. Aguševičiaus, „Šešupės“ (nuo 1914 m.), „Dirvos“ (nuo 1919 m., nors bendrovė buvo įkurta 1918 m.) ir „Šaltinio“. Prie Prienų kelio 1927 m. pastatė pradžios mokyklą (dabar Gedimino g. 29). 1929 m. vienuolyno žemėse iškilo baldų fabrikas (dabar parduotuvės „Maxima“ teritorija), o rytinėje geležinkelio pusėje pradėjo veikti naujas linų perdirbimo fabrikas.

1930-ieji –- didesnių statybų mieste metai. P. Vaičaičio gatvėje pradėjo statyti garinę pieninę, baigtą kitais metais (dabar P.Vaičaičio g. 5). Vietoj sudegusio ugniagesių pastato 1930 m. pastatė naują, kurį 1933 m. dar paaukštino (dabar Kęstučio g. 1). Iš miesto centro į Nepriklausomybės aikštę (dabar teritorija tarp V. Kudirkos, Laisvės ir Vasario 16-osios g.) iškėlė turgų. 1930 m. miesto sodą aptvėrė gelžbetonine žaliai nudažyta tvora, kurios vidury pastatė puošnius vartus. Vartų kolonas puikiai reprezentavo skulptoriaus Petro Rimšos sukurti bronziniai bareljefai. Sudegus senajam kalėjimui, buvusiam Kęstučio gatvėje, 1930 m. architektas Vytautas Žemkalnis-Landsbergis Degučių kaime pradėjo statyti naują. Jis baigtas 1932 m. (dabar Sporto g. 7). 

1931 m. per pusmetį mieste pastatė didžiausią statinių kompleksą – cukraus fabriką (dabar P. Armino g. 65). Ypač daug miestui nusipelnė apskrities inžinierius Juozas Dragašius, pareigas pradėjęs eiti 1931 m. Pagal jo projektus iškilo dešimtys namų. Taip 1931 m. prie Vytauto Didžiojo sodo iškilo modernus dviejų aukštų gydytojo Vlado Bagdono gyvenamasis namas (dabar Vytauto g. 26). Už keliasdešimties metrų nuo jo, dabartinio Vytauto parko šiaurės rytiniame pakraštyje, architektas V. Landsbergis-Žemkalnis 1931 m. pradėjo statyti dviejų su puse aukštų kunigų emeritų prieglaudos namą, įrengtą ne anksčiau kaip 1936 m. (dabar P. Kriaučiūno g. 17).

Marijampolėje 1931 m. pabaigoje gyveno apie 12 000 gyventojų, iš jų 60% lietuvių. Tuo metu miestas užėmė 600 ha plotą. 1932 m. marijampolietis matininkas Jurgis Gužys sudarė Marijampolės miesto planą-schemą. Tai vienintelis žinomas miesto planas, atliktas tarpukariu. 1932 m. Vytauto ir Vasario16-osios gatvių kampe iškilo dviejų aukštų mūrinis namas, priklausęs vienam žymiausių miesto fotografų Jakovui Vindsbergui; po karo šiam namui (dabar Vytauto g. 17) pristatė trečiąjį aukštą. 1932 m. pagal J. Dragašiaus projektą miesto sode per Jevonio upelį nutiesė gelžbetonio tiltelį (nugriautas 1979 m.), aptvarkė upelio krantus ir įrengė tris sporto aikšteles. Ir vis tik didžiausiais 1932 m. darbais reikėtų laikyti autobusų stoties (dabar V. Kudirkos g. 2 ) ir turgaus halės (dabar V. Kudirkos g. 30 ) statybą.

1933 m. iškilo modernus dviaukštis namas (dabar Vytauto g. 19), o 1934 m. įrengė naują P. Armino pradžios mokyklą (dabar P. Armino g. 27). Gerai uždirbantys cukraus fabriko darbininkai netrukus užstatė naujamiesčio gatves: Maironio, J. Jablonskio, Aušros, Žemaitės, Lauko ir kitas. Kilo namai ir prie Šešupės, už kapinių, vadinamoje Kalkinyčioje. Čia 1934 m. pavasarį buvo padėti kertiniai akmenys vienuolių seserų namui (dabar Alyvų g. 9), kurį užbaigė 1938 m .

Kai 1934 m. inžinierius ir architektas J. Dragašius išvyko iš Marijampolės, sumenko reikalavimai, kelti architektams ir statybininkams. 1934 m. pastatė apygardos ligonių kasos rūmus (dabar V. Kudirkos g. 61), skerdyklą Degučiuose. Tuo metu iš 1506 namų net 1136 buvo mūriniai, ir tik 274 mediniai. Mieste dar buvo 6 mūriniai garo ir vienas medinis vėjo malūnai, 12 dirbtuvių ar fabrikų, 7 maldos namai. 124 sklypai dar buvo neužstatyti. Ant slenkančio smėlio grunto 1935 m. pagal Nikolajaus Milenskio projektą pastatė įdomių formų namą Vytauto gatvėje (dabar Vytauto g. 28). 1936 m. Tarpučiuose, Šaltinio aikštėje, užbaigė audimo fabriko statybą (dabar Šaltinio g. šiaurinė pusė).

1936 m. vasarą oficialiai atidarė stadioną Degučiuose (dabar Sporto g. 1). Pradėjo ir parapijos salės, projektuotos Romano Steikūno, statybą, pabaigtą jau 1942 m. (dabar P. Armino g. 2). 1937 m. pagal architekto Adolfo Lukošaičio projektą pradėjo statyti ligoninę, kurią įrengė 1939 m. (dabar rūmai, stovintys prie Šv. Margaritos gatvės). 1938 m. prie Jevonio žemupio iškilo „Žagrės“ draugijos duonos kepykla, o prie Viešosios aikštės (dabar „Maxima“ parduotuvės teritorija prie V. Kudirkos g.) – žydų gimnazijos rūmai. 1940 m. pradėjo hidroelektrinės statybos paruošiamuosius darbus, bet pabaigė ją jau karo metais (dabar Bažnyčios g. 48B).

Nuo 1938 m. gražiausi miesto vaizdai, užfiksuoti įrėmintose nuotraukose, kabojo laive „Marijampolė“. Miestas tapo jaukesnis ir gyvesnis. Turininga ir 1939 m miesto charakteristika, paimta iš vietos laikraščio: „Marijampolės mieste yra: 16 000 gyventojų, 2000 gyven. namų, 73 gatvės bendro ilgumo 33 km, apie 18 km gatvių išgrįsta tašytais ir paprastais akmenimis, 8 pradžios mokyklos, 4 gimnazijos, mokytojų seminarija, 2 amatų mokyklos, 530 prekybos įmonių, 16 kirpyklų, 2 ligoninės ir kt. Marijampolės miesto ribos užima 700 ha plotą“.

Benjaminas Mašalaitis