Miestas sovietmečiu

Miestas sovietmečiu

Per II pasaulinį karą miestas neteko 45% gyventojų ir 220 namų. Gatvių ir sklypų griuvėsių valymas buvo baigtas 1948 m. Marijampolę buvo galima laikyti agrariniu miestu, atlikusiu žemės ūkio produktų perdirbimo ar prekyvietės funkcijas: veikė skerdykla, cukraus fabrikas, linų apdirbimo fabrikas, baldų fabrikas ir keli malūnai.

1950 m. Marijampolė tapo rajono pavaldumo miestu, įėjusiu į Kauno sritį. 1955 m. mieste jau buvo pastatyti restoranas-valgykla „Midaus ragas“ (dabar Laisvės g. 26), universalinė parduotuvė (dabar Laisvės g. 11), kino teatras „Sūduva“. Tais pačiais metais miestas neteko savo istorinio vardo ir buvo pavadintas čia epizodiškai gyvenusio komunistų partijos veikėjo Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vardu, t.y. Kapsuku.

Miestui trūko elektros energijos, todėl 1955 m. prie veikusios elektrinės iškilo priestatas, kuriame sumontavo naują elektros dyzelį. Vilkaviškio gatvės pradžioje pastatė autobusų stoteles skambiu autobusų stoties pavadinimu. Vykusiu architektūriniu sprendimu reikėtų laikyti pašto pastatą (dabar J. Basanavičiaus a. 9). 1962 m. miesto centre pastatė antrąją vidurinę mokyklą (dabar Vasario 16-osios g. 7). 

Kūrėsi ir kelios stambesnės įmonės: gelžbetoninių konstrukcijų gamykla, daržovių-vaisių konservų fabrikas, duonos kombinatas, tačiau stambiausia pirmąja įmone tapo maisto pramonės automatų gamykla (nuo 1960 m.). Netoli iškilo aukščiausios įmonės – grūdų produktų kombinato – bokštai. 1963 m. Marijampolėje jau gyveno 22 400, o 1976 m. – 35 600 žmonių.

Kitas stambus sovietmečio laikų pramonės statinys – putliųjų verpalų fabrikas veiklą pradėjo 1976 m. Tačiau geresnes startines sąlygas augti Marijampolė gavo tik 1977 metais, kai tapo respublikinio pavaldumo miestu. Tuomet buvo suformuotas savarankiškas ir veiksmingas vykdomasis komitetas, sprendęs ūkines, socialines ir kultūrines problemas. Pagal respublikos valdžios planus Marijampolei buvo lemta tapti svarbiu pramonės centru – ta linkme buvo kuriama miesto infrastruktūra.

1977 m. miesto centre pradėjo veikti viešbutis ir restoranas „Sūduva“. 1978 m. ėmė statyti K. Būgos, o 1981 m. Mokolų gyvenamuosius kvartalus. Jau veikė pieno konservų kombinatas. Buvo galima ilsėtis parke prie marių. Autobusų stotį 1984 m. iškėlė į naujai pakoreguotos V. Kudirkos gatvės pradžią. Tais pačiais metais padėjo kertinį akmenį ir savivaldybės rūmams, atidarytiems po trejų metų. 1985 m. nutiestas tiltas per Šešupę leido miestą apvažiuoti šiaurine dalimi. Tais metais lankytojams atvėrė erdves Poezijos parkas. 1986 m. Degučiuose atidarė modernią ligoninę, o netoli ir Pašešupio parką su atrakcionais.

Augančioje Marijampolėje 1987 m. įregistravo 50 000-ąjį gyventoją. 1988 m. tikintiesiems sugrąžino Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią. 1989 m. kovo 12 d. referendume miestiečiai pasisakė už istorinio Marijampolės vardo sugrąžinimą. Respublikos valdžiai beliko jų valią patvirtinti. 

Benjaminas Mašalaitis