Melai, tie saldūs kerai

Vienintelę metuose dieną – balandžio 1-ąją – galime meluoti, kiek tik leidžia laki fantazija, ir nesulaukiame jokių priekaištų. Maža to, dar užsitikriname sėkmę visiems ateinantiems metams.

Nieko čia nuostabaus, kad balandžio 1-oji – Melagių diena. Juozapotu melagiu vadinamas nepastovus pavasario oras. Argi toks oras nenusipelno būti pravardžiuojamas? Juk balandis dažnai prasideda gamtos išdaigomis: čia šilta, miela, čia papučia žvarbus vėjas, pašąla. Gamtos išdaigas atkartojame ir mes, žmonės, kai melai tampa lyg saldūs kerai. Išdaigų ir juoko diena nuo seno yra minima ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Seniau „melagio, arba šido, diena“ buvo siejama su kiekvieno žmogaus sėkmės tiems metams būrimu. Manyta, kad „jeigu tą dieną nieko neprigausi, tau bus nelaimingi metai“. Užtat tądien visi verčiasi per galvas stengdamiesi sukurpti kuo įtikinamesnį melą ir taip šmaikščiai apmauti savo bičiulį ar giminaitį. Ar tik meluojam, ar ir apmauti galima?

Lietuvių kalba labai žodinga. Tik mes dažniausiai nesukame sau galvos, žinai žodį ir eini pro šalį. O kartais būtų visai neprošal atsiversti vieną kitą žodyną, pavartyti ir paskaityti: jei aš meluoju, tai tu vagi, o kur dedi? Meluoti – tyčia sakyti neteisybę (meluoja per akis) arba perkeltine reikšme – tai niekus kalbėti, pasakoti (važiuojant nusibosta – vis reikia ką meluoti) (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, V., 2000, p. 391), galima ir iš lubų laužti, pasakas sekti, miglą ar dūmus į akis pūsti (leisti), akis dumti, akis muilinti, lapais braukti, makaluoti, švelpti, riesti ir prasimanyti – tai vis meluoti (Žr. Sinonimų žodynas. – Vilnius, 2002). Ir dar, ar žinote, kad melagių yra įvairių „rūšių“: melagių diedai, melagių kalelės, melagių maišai, melagio šmotai, melagio virvės???

O pavartę Lietuvių kalbos žodyno dvidešimt tomų (www.lkz.lt) rasime dar įvairesnių pasakymų: prasimanyti, švelpti, riesti, plepėti, tauškėti, tarškėti, barškėti, tratėti, veblenti, vepėti, tauzyti, zaunyti, pliauzaroti, brauzgoti, gvėrauti, švarnoti, švenoti švotroti, tvoroti, vėgroti, zvėgoti, ževernoti, drioksti, pliopti, suopti. Vieni pasakymai būdingi Sūduvai, kiti gi – dažniau vartojami Žemaitijoje. Štai kaip įvairiai apie melavimus kalbėjo: meluoja ir nė nemirksi; kad nemeluotai, tai būtų tiesa; meluoja kai velniai; meluoja kaip pasamdytas; meluoja susiriesdamas; meluoja, kaip ropes kremta; meluoja net ausys kruta; meluoja, akis išvertęs; meluot nemoku, tiesos – nė pradėt; piemuo meluoja, savo kailį vaduoja; bagotam vogt, senam meluot; meluoja meluoja ir galo nepakavoja; meluok melą, išvesk galą, parodyk teisybę.

Bemeluojant liežuvis nuplyšo, ko neparašiau, patys paskaitysit ar savo melą suraitysit.

 

Šmaikštaus juoko, melo galo nepakavoto Jums linki

Kalbos tvarkytoja Marija Žvinakevičienė