Mokytojauti ir veltėdžiauti

„Kaip reikia kalbėti, reikia paklausti šeimos motiną, vaikus gatvėje, paprastą žmogų turguje...“ – taip teigė vokiečių bendrinės kalbos kūrėjas M. Liuteris. O B. Sruoga polemikos įkarštyje drėbė, kad J. Jablonskis reikalauja rašyti taip, kaip kalba Vilkaviškio ar Pumpėnų piemenys.

J. Jablonskis labai ilgai kovojo, kad nebūtų sudaromi veiksmažodžiai su priesaga –auti, auja, -avo. Ypač pyko dėl žodžių ganytojauti, mokytojauti vartojimo. Jam netiko šio žodžio daryba. Kovojo ir pralaimėjo. Kadangi liaudies kalboje nuo seno buvo žodžiai: tinginys ir tinginiauti, ubagas ir ubagauti, tai bendrinė kalba ir paėmė šią priesagą, kad galėtų įvardyti tam tikros kategorijos veikėjų profesinį nuolatinį veiksmą.

Gerai įsigilinkime į šių dviejų žodžių: studijuoti ir studentauti – reikšmės skirtumus. Kaip veltėdžiauti, išdykauti, vagiliauti ir studentauti – dažnai vartojama, kai sakome, kad nerimtai dirbame. Nors žodis mokytojauti darybiškai taisyklingas žodis, bet geriau sakyti, kad esu mokytojas, dirbu mokytoju, nes žodis mokytojas reiškia ne tik darbą, tai kur kas gilesnė šio žodžio prasmė.