Apie reklamos džiaugsmus ir rūpesčius

Gražus paskutinių vasaros dienų oras išviliojo mane į gatves įsitikinti, kad reklamos tokios gražios ir viliojančios kaip ir šiltas oras. Deja, apie estetinį malonumą galima pamiršti: namai „padabinti“ įvairaus dydžio, šrifto, spalvų nušiurusiomis, nudriskusiomis reklamomis. Veikia principas – pakabinau ir užmiršau. Nepakelia akių ir nepamato, kad raidė nukritus, ar kokio niekdario kaip kitaip išdarkyta.

Vertindama reklamą kaip kūrybinį procesą taip pat nieko džiuginančio nepastebėjau. Dabar į reklamą rašoma daug ir visko, o čia juk svarbu intriga, o ne prirašytos „paklodės“. Reklama turi turėti informacinio, apeliacinio ir emocinio teksto bruožų, todėl nelabai vilioja tokie žodžiai, kaip pardavimas ar supirkimas, taisymas ar ardymas. Jie nei apeliuoja į mūsų poreikius, nei veikia emociškai.

Taisyklingumo požiūriu – labiausiai nepaisoma terminų. Pvz., Sasnavos g. vienoje reklamoje rašo „kietojo kuro katilas“ , o kitoje, kuri, kaip suprantu, buvo gauta iš gamintojų, – „kieto kuro“. Arba Kęstučio g. reklama „Nekilnojamo turto agentūra „Dzūkas“, kai turėtų būti „Nekilnojamojo...“. Tik Sasnavos g. pastebėjau, kad prekiauja metalais, visur kitur vartoja šio termino vienaskaitą, t. y. metalu, lyg pasaulyje yra tik viena rūšis juodojo ir spalvotojo metalo. Vargšai mokslininkai, visą gyvenimą paskyrę metalų ieškojimui, pasaulyje nustatę net 83 cheminius elementus, turinčius metalo savybių, o marijampoliečiai žino tik vieną metalą, įdomu, kokį. Graudu, kai prekiautojai ar paslaugų teikėjai nežino net savo srities terminų, o juk jie aptarti teisės aktuose, kuriais ir turėtų vadovautis.

Dar pasitaiko kalbos klaidų, kai prie taisyklingo žodžio „drabužiai“, greta priklijuotas lapas kaip blynas su žodžiu „rūbai“ (Draugystės g.). Vasaros g. esanti degalinė aptarnauja net korteles, Sporto g. aptarnauja sistemas. Keista, juk nuo seno lietuviai aptarnaudavo žmones, o prižiūrėdavo gyvulius, priemones. Tad kortelėmis galima atsiskaityti arba aptarnauti Lukoil kortelės turėtojus. Įmonių vadovai turėtų susirūpinti ir ištaisyti tokias klaidas.

Norėčiau išsamiau aptarti plintančią klaidą, kuri „puikuojasi“ ant Vilkaviškio g. 90 tvoros: „Neprekiaujame kinietiškais paminklais“. Blaiviai mąstantis pilietis pagalvos, kad jam nereikia kinietiško paminklo, juk jis lietuvis. Kada vartojame priesagą –iškas? Kai norime pasakyti, kas susiję, šiuo atveju, su kiniečiais, kas būdinga kiniečiams, kas panašus į kinietį. Taigi, ši priesaga žymi būdingą arba esminę daikto ypatybę. Kaip pavyzdys galėtų būti moteriški drabužiai, karviška merga. Reikia tuojau pat ištaisyti: Neprekiaujame Kinijos granito paminklais arba Neparduodame paminklų iš Kinijos granito – ir nejuokinti žmonių.

Administracinio pažeidimo protokolą jau galima rašyti Vasaros g. esančioms įmonėms už reklamą ne lietuvių kalba. Pagal Kalbos įstatymą visi viešieji užrašai turi būti visų pirma parašyti lietuviškai, o tik po to galima rašyti kita kalba. Šią pastraipą reikėtų suprasti kaip viešą įspėjimą, po kurio seks rimtesni veiksmai.

Linkiu gražaus bendradarbiavimo ir supratimo.

Kalbos tvarkytoja
Marija Žvinakevičienė