Kun. Juozas Montvila – mūsų tautos pasididžiavimas ir pavyzdys

2012 m. balandžio 15 d. sukako 100 metų, kai 1912 metais „Titaniko“ laivo tragedija nusinešė Sūduvos krašto šviesuolio - kunigo Juozo Montvilos gyvybę. Jeigu ne ši tragedija, šiandien mes šią asmenybę minėtume greta Jono Basanavičiaus, Vinco Kudirkos, Jono Kriaučiūno ir kitų tautiškumo žadintojų bei lietuviško žodžio puoselėtojų. Šis kunigas 1910-1911 metais tarnavo vikaru Liubavo parapijoje. Tuo metu ši parapija buvo sudėtinga dėl tautinių skirtumų ir nesantaikos: ji susidėjo iš dviejų dalių – sulenkėjusių lietuvių, kurie save vadino lenkais, ir lietuvių. Nors lietuvių bendruomenė buvo gausesnė, tačiau ji buvo skriaudžiama: pamaldos vykdavo lenkų kalba. Jaunas, tautiškai nusiteikęs vikaras ne tik pradėjo lietuviškai sakyti pamokslus, lietuvių kalba atlikinėti krikšto bei kitas apeigas, bet ir lietuviškai mokė Liubavo vaikus katekizmo, kartu su savo bendrakursiu Vincu Dumčiumi įkūrė draugiją „Žiburys“, atnaujino parapijos knygyną, platino lietuvišką spaudą. Tokia  kunigo veikla nepatiko tuometinei carinei valdžiai, jam buvo uždrausta laikyti mišias, sakyti pamokslus, laidoti mirusius. J. Montvila buvo paskirtas Seinų katedros rezidentu. Darbštus kunigas ir tada susirado mėgstamą ir liaudžiai reikalingą užsiėmimą – dirbo „Spindulio“ ir „Vadovo“ spaustuvėse, antruoju „Šaltinio“ redaktoriumi. Tačiau, negaudamas kunigo darbo savame krašte, nusprendė plaukti į Ameriką, kur jam buvo numatyta lietuviška parapija.

„Titaniko“ tragedija atskleidė dar vieną šio kilnaus žmogaus savybę – pasiaukojimą ir pasišventimą tarnauti Dievui ir žmogui iki paskutinio atodūsio. Po laivo susidūrimo su ledkalniu, jaunas, vos 27 metų sulaukęs vyras atsisakė jam skirtos vietos gelbėjimosi valtyje, išgelbėdamas gyvybę kitam, visai nepažįstamam žmogui, ir žuvo kartu su pusantro tūkstančio žmonių. Pasak liudininkų, iki paskutinės akimirkos, neišvengiamos mirties akivaizdoje rūpinosi kitais: klausė išpažinčių, teikė paskutinio patepimo Sakramentą, guodė ir ramino skęstančiuosius tomis kalbomis, kurias mokėjo: lenkų, rusų ir vokiečių. Dėl šio jo žygdarbio kunigo artimieji yra pradėję paskelbimo palaimintuoju procesą.

Deja, per šimtą metų šio kilnaus Sūduvos krašto žmogaus atminimas taip ir nebuvo tinkamai pagerbtas. Labdaros ir paramos fondas „Sūduvos ateitis“, vertindamas šią asmenybę, kaip tautiškumo ir pasiaukojimo pavyzdį mūsų jaunimui, rūpinasi deramu jo pagerbimu ir atminimo įamžinimu. Balandžio 19 d. Marijampolėje organizuota konferencija-atminimo popietė „Kun. Juozas Montvila – Pasaulio lietuvis“. Liepos 22 dieną Liubave, prie buvusios bažnyčios pamatų, kur J. Montvila tarnavo vikaru, buvo pašventintas koplytstulpis kun. Juozui Montvilai - lietuvybės puoselėtojui ir skleidėjui, žymiam Sūduvos krašto sūnui, „Titaniko“ didvyriui ir sielovadininkui. Rugsėjo 6 d. 14.00 val. Marijampolės savivaldybės Nendriniškių kaime vyks atminimo akmens šventinimo renginys, į kurį kviečiami dalyvauti visi savo kraštui neabejingi žmonės, ypač jaunimas.

Tikimasi, kad šio garbingo asmens vardo ir jo poelgio įamžinimas paskatins ne tik Sūduvos krašto žmones saugoti jo atminimą ir labiau domėtis savo krašto istorija, bet ir valstybės svečiams pasakoti istoriją apie mūsų tautos pasididžiavimą ir pavyzdį. Tokių šviesių, garbingų ir pasiaukojančių asmenybių pavyzdžio mums dabar labai trūksta.

Viešųjų ryšių tarnyba

Parengta pagal labdaros ir paramos fondo „Sūduvos ateitis“ informacinį pranešimą