Londono olimpinėse žaidynėse dirbo du jauni marijampoliečiai

Ką tik Londone praūžė didžiausias pasaulio sporto renginys – olimpinės žaidynės. Buvo išdalinti šimtai medalių komplektų, įmušta įvarčių, pasiekta pergalių ir patirta pralaimėjimų. Nematoma didžiulio renginio dalis – ten dirbantys žmonės. Tokio masto renginiui vien Anglijos žmogiškųjų išteklių neužteko, todėl čia dirbo daugybė kitų tautybių žmonių, tarp kurių galima atrasti ir nemažai lietuvių. Du iš jų yra jaunuoliai iš Marijampolės – tai Ieva Pangonytė bei Marius Reklaitis.

Ieva Anglijos Plymoto universitete (University of Plymouth ) studijuoja tarptautinio turizmo specialybę. Tuo tarpu Marius yra būsimas muzikantas – šią specialybę jis studijuoja Kanterburyje esančiame universitete (Canterbury Christ Chruch University). Su studentais iš Marijampolės pasikalbėjome apie darbą olimpinėse žaidynėse ir gyvenimo Anglijoje subtilybes.

Kada ir kokiu tikslu išvykai į Angliją?

M.R.:  Į Angliją atvykau 2011 metų vasaros pabaigoje. Miestas nedidelis. Maždaug Marijampolės dydžio. Kanterburio mietas yra religinis Jungtinės Karalystės centras. Miesto centre puikuojasi garsioji Kanterburio katedra. Miestas pilnas studentų, nes  Kanterburyje yra net 2 didžiuliai universitetai, 2 koledžai. Vietinių žmonių sunkiai sutiksi. Miestas visada gyvas. Renginiai, įvairiausi užsiėmimai. Naujovės suderintos su miestelio istoriniu paveldu. Tai labai žavi.

Pats taip pat studijuoju Canterbury Christ Church universitete. Studijuoju muzikos bakalaurą.  Pirmus metus baigiau visai neblogais rezultatais. Jau spėjau gauti kelis apdovanojimais už pasiekimus savo srityje. Galiu pasidžiaugti, kad universitete dirba savo srities specialistai. Nors universitetas nėra įžymus, tačiau  kai kurie mūsų dėstytojai dirba viename iš garsiausių muzikos akademijų pasaulyje (Londono karališkoji muzikos akademija).

I.P:  Atvykau į Angliją 2011 metų rugsėjį, iš karto važiavau i Plymotą, miestą, kuriame gyvenu. Atvažiavau 3-4 savaites prieš mokslo metų pradžią, kad galėčiau apsiprasti. Man labiausiai patinka tai, kad tik už 20 minučių kelio automobiliu nuo miesto yra labai gražūs paplūdimiai, į kuriuos gali nuvykti bet kurią saulėtą dieną.

Kaip sekėsi prisitaikyti naujoje šalyje?

M.R.: Prisitaikyti niekada nėra lengva. Visgi nauja šalis, žmonės, kalba ir kultūra. Norėdamas kažko pasiekti ,kartais turi daryti radikalius pasikeitimus gyvenime, kurie keičia ne tik asmenybę, bet ir visą gyvenimą. Prisitaikymui reikėjo mažiausiai poros mėnesių, kadangi reikėjo „persilaužti“ kalbą. Laikui bėgant – nauji draugai, pažįstami. Prisitaikai.

I.P:  Pirmas mėnuo buvo labai linksmas ir jaudinantis. Viskas nauja, įdomu. Miestas buvo nerealus, nes tas kelias savaites buvo labai geras oras, o Plymote saulė nėra įprasta. Kitais metų laikais nelabai tos saulės ir bepamatysi.... Lietus lietus lietus... Prie to dar ne visiškai pripratau. Laikui bėgant, pradėjo trūkti geriausių draugų, šeimos. Per kelis mėnesius svečioje šalyje tokių pačių gerų draugų, kuriuos turėjai metų metus, neįsigysi. Yra buvę dienų, kai norėjau grįžti, tačiau pora paskutinių mėnesių jaučiuosi tiesiog puikiai. Gal tik prie angliško mentaliteto dar nelabai pripratau...

Iš kur sužinojai apie galimybę dirbti olimpinėse žaidynėse?

M.R.: Apie darbą olimpinėse žaidynėse sužinojau iš universiteto užimtumo ir įdarbinimo departamento. 
Perėjęs interviu ir mokymo programas gavau darbą.

I.P.: Internetu ieškojau darbo savo mieste. Netyčia radau pasiūlymą dirbti olimpinėse žaidynėse. Žiūrėjau į tai skeptiškai, nes maniau, kad manęs tikrai nepriims. Vėliau į draugo universitetą buvo atvykusi „Amadeus“ kompanija, kuri siūlė darbą olimpiadoje. Draugas pasiūlė kreiptis per šią kompaniją. Aš tai padariau ir štai abu turėjome galimybę ten dirbti.

Kokie reikalavimai keliami čia dirbti norintiems žmonėms?

M.R.: Reikalavimai tikrai nėra menki. Pirmiausia turi būti sąžiningas ir kruopščiai atlikti tau pateiktas užduotis. Turi išmanyti savo darbą. Jį atlikti be klaidų. Norinčiųjų būti tavo vietoje yra daug, taigi tai reiškia, kad kuo geriau atliksi savo darbą, tuo didesnė tikimybė jo neprarasti (juokiasi).

Taip pat norėdamas čia dirbti, turi praeiti ne vienerius mokymus:  turi suprasti  ir pademonstruoti sugebėjimus nepriekaištingai aptarnaujant klientus, turi suprasti ir atlikti savo rolę, turi puoselėti įmonės vertybes. Taip pat norint tinkamai dirbti, patartina  mokėti net kelias kalbas arba bent jų pasisveikinimus.

I.P.: Priklauso nuo to, ką tu dirbi. Aukšti reikalavimai yra keliami IT specialistams. Rimti apsaugos darbuotojai turi mokėti kovos menų, būti gerai fiziškai pasirengę. Pagrindinis reikalavimas kiekvienam žmogui - draugiškumas, komunikabilumas, mokėjimas ramiai elgtis stresinėse situacijose. Darbas yra sunkus, todėl niekam nereikia nervingų kolegų. Čia dirbti smagu, nes žinai, jog visada pamatysi šypseną ir sulauksi pagalbos rankos.

Papasakok, kokias konkrečiai užduotis teko atlikti?

M.R.: Man teko atlikti įvairiausias užduotis.  Teko dirbti kasininku, baro darbuotoju, prekių-krovinių pristatytoju, netgi virtuvės šefu. Žinoma, be apmokymų viso to atlikti negali. Reikia žinoti visas smulkmenas: temperatūras, įvairias procedūras, norint pasiekti geriausią rezultatą. Šie darbai yra atsakingi ir reikalaujantys daug jėgų.

I.P.: Aš dirbau rankinio arenoje. Buvau komandos lyderė, todėl teko atlikti gana įvairias užduotis. Reikėjo žinoti visus reikalavimus, pačiai dirbti prie maisto ruošimo, bendrauti su įvairiais žmonėmis. Sunkiausia buvo, kai visi darbai užklupdavo vienu metu. Tačiau įgijau labai geros patirties. Supratau, kokie yra svarbiausi komandos lyderio bruožai. Turėjau labai gerą komandą, todėl dirbti buvo smagu. Kiekvienas narys išpildė mano lūkesčius ir esu jiems už tai dėkinga.

Kas paliko didžiausia įspūdį iš arti stebint tokio masto renginį?

M.R.: Pirmiausia tai galimybė dirbti tokiame renginyje, bendrauti su atletais, aptarnauti garsius žmones. Smagu matyti susivienijusius žmones, kurie dirba vienam tikslui – atlikti gerai, kokybiškai darbą. Padaryti viską, kad Olimpinės žaidynės būtų pristatytos ir parodytos aukščiausiu lygmeniu.

Taip pat didelį įspūdį paliko žmonių kiekis, kuris kiekvieną dieną aplanko olimpinį miestelį. Jei būtų galima taip pasakyti - „galvų miškas“. Žmonių iš tikrųjų iki milijono. Plojimai, šūksniai ir visas tas triukšmas, kurį tenka girdėti žaidynių metu, kas bebūtų keisčiausia, nenuvargina, o dar labiau suteikia jėgų. Gali džiaugtis su kitų šalių atstovais pergalių metu.

Dar vienas dalykas, kuris džiugina, tai komanda, su kuria tenka dirbti. Nuostabūs žmonės, kurie visada tau padeda. Komandos lyderė, kuri palaiko komandos dvasią, sklandų komandos darbą. Ne veltui ji irgi lietuvė ir ne veltui mūsų komanda yra laikoma viena geriausių.

I.P.: Labai įspūdinga vien tai, kad galėjau pabūti olimpinių žaidynių dalimi, nes nuo mažens apie tai svajojau. Didžiausią įspūdį paliko pati olimpinė dvasia. Kai girdi ošiant minią po įmušto įvarčio...

Olimpinėse žaidynėse mačiau tokias minias žmonių... Baigus darbą ir išėjus į lauką pamatai jūrą žmonių galvų, mažiausiai ketvirtį milijono. Gavome informaciją, kad vieną dieną sulaukėme beveik milijono žmonių, o tai beveik trečdalis Lietuvos...

Ar pažįsti daugiau lietuvių, kurie dirbo olimpinėse žaidynėse?

M.R.: Olimpinėse žaidynėse dirbo ne vienas ir ne du lietuviai. Pažįstu gal dešimtį. Įdomiausia, kad lietuviai pateisina savo vardą. Kruopštumu ir atkaklumu jie gali užimti aukštas pareigas. Pažįstu ir „supervaizerių“, ir arenų vadybininkų. Darbas nelengvas, visgi reikia kuruoti visos arenos darbą.

I.P.: Taip, nemažai. Yra kitos komandos lyderis Tomas, mano geriausias draugas Marius Reklaitis ir dar pora lietuvių toje pačioje arenoje. Lietuvių galima sutikti keliose Londono olimpiados arenose.

Su kokių valstybių piliečiais teko kartu dirbti?

M.R.: Olimpinės žaidynės išsiskiria tuo, kad žmonės atvyksta iš visų šalių ne tik stebėti rungtynių, bet ir dirbti. Tenka dirbti su įvairių tautybių (anglų, indų, vokiečių, italų ir t.t) žmonėmis. Nuostabūs žmonės, kurie turi tikslą ir jo siekia.

I.P.:  Pačių įvairiausių. Nuo to laiko, kai esu Anglijoje, sutikau 98 skirtingų tautybių žmones. Tai multikultūrinė šalis.

Kaip dažnai sugrižti į Lietuvą?

M.R.: Į Lietuvą tenka grįžti tik per didžiąsias šventes. Muzikanto dalia nėra lengva. Didžiąją tavo laisvo laiko dalį, net ir per atostogas, atima repeticijos ir rečitaliai. Todėl tenka aukoti keliones į Lietuvą.

I.P.: Ne dažnai. Buvau tik kartą, galbūt kitais metais pavyks dar sugrįžti.

Su kokia šalimi sieji savo ateitį?

M.R.: Ateitį  norėčiau sieti su Lietuva. O kaip bus  - sužinosiu vėliau.

I.P.: Dar nesu apsisprendusi. Mano mintys linksta į profesionalų viešbučių verslą, renginių ir turizmo verslus. Turiu ir slaptų svajonių, kurių kol kas nenorėčiau atskleisti.

Ką svajoji gyvenime pasiekti?

M.R.: Aš turiu daug ambicijų ir planų. Žinau, kad noriu tapti profesionaliu muzikantu. Šiuo klausimu išliksiu kuklus. Pirmiau reikia pasiekti, o tik tada savo pasiekimais dalintis su pasauliu.

I.P.: Norėčiau pažinti įvairiausias kultūras, bent kartą padainuoti su aukšto lygio orkestru didelėje scenoje, dirbti kruize, tapti viešbučių vertintoja ar renginių organizatore vienoje iš didžiausių JK kompanijų, turėti didelę ir laimingą šeimą bei gyventi šiltoje šalyje prie vandenyno. Tikiu, kad man pavyks!

Pašnekovus kalbino Karolis Skinkys

Marijampolės savivaldybės administracijos
Viešųjų ryšių tarnybos praktikantas