Marijampolėje prie paminklo tremčiai – gedulo ir vilties ženklai

Birželio 14-oji visoje Lietuvoje minima kaip Gedulo ir Vilties diena, žyminti pirmuosius masinius lietuvių trėmimus į atokiausias šiaurines Sovietų Sąjungos teritorijas. Atgavus Nepriklausomybę kasmet marijampoliečiai renkasi šią dieną prie geležinkelio stoties, iš kurios daugiau kaip prieš 70 metų išriedėjo ne vienas gyvulinis vagonas, perpildytas tremčiai pasmerktų žmonių.

Ir šiemet čia susirinko savivaldos atstovai, kariškiai, tremtiniai ir jų artimieji, partizaninių kovų dalyviai, marijampoliečiai, norėjusieji pagerbti tremtinių atminimą. Prie paminklo tremčiai plevėsavo valstybės vėliavos, budėjo garbės sargyba. Čia vyko literatūrinė muzikinė kompozicija, kurios metu skambėjo Marijampolės kultūros centro mišraus choro (vadovė Laima Venclovienė) ir tautinių dainų ansamblio „Lietuvninkas“ (vadovė Danutė Klevienė) atliekamos dainos, skaitomi posmai. Į susirinkusius kreipėsi LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius. Jis tvirtino, kad nepatyrusi baisių tremties netekčių lietuvių tauta dabar galėtų turėti penkis milijonus gyventojų ir gyventi ne prasčiau kaip Skandinavijos kraštai. Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Valančius, savo kalboje išvedė paralelę tarp prievarta vežtų tremtinių ir dabar savo noru iš Lietuvos išvykstančio jaunimo. „Norisi tik vieno, kad išvažiuotų ne spjaudydamiesi, bet mylėdami Lietuvą...“, – sakė šiuo metu mero pareigas atliekantis S. Valančius. Seimo nario Arvydo Vidžiūno sveikinimo kalbą marijampoliečiams perskaitė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Marijampolės skyriaus tarybos narė Stasė Požarskienė.

Tylos minute buvo pagerbtas visų tremtyje žuvusių lietuvių atminimas, padėtos gėlės ir degančios žvakelės prie paminklo. Susikibę rankomis visi renginio dalyviai kartu atliko ilgesingą tremtinių dainą.

Aurelija Baniulaitienė
Viešųjų ryšių tarnybos vedėja

A. Baniulaitienė nuotraukos