Vienas – tai vienas, du – tai daug

Visi su nerimu laukėme prasidedančio antro tūkstantmečio. Gąsdinomės ir kataklizmais, ir pasaulio pabaiga, tačiau įvyko tik tai, kad neišmokome rašyti, o juo labiau sakyti datos.

Dažnai iš labai aukštų ir iš mažesnių tribūnų, ir save šlovinančių žurnalistų (pvz., „Sąmokslo teorija“) lūpų šūkčiojama data: du tūkstantis vienuolikti metai. Jau „dešimtmetę mokyklą“ baigėme, o daugiskaitos vartoti taip ir neišmokome. Štai kokia didelė nelaimė ištiko mus antro tūkstantmečio pirmą dešimtmetį – pametėme daugiskaitą. Ar jau tokie negabūs tapome, ar gramatiką pritaikome Europos Sąjungos reikalavimams? Bet juk ir anglų kalba, į kurią lenda mūsų akys ir širdys, irgi turi daugiskaitą: one girl ir two girls. Taigi, anglų kalba čia nekalta.

Dievaži, ką čia švarkščiu – nei vienas nei du. Lietuvių tarmėse dar gyva dviskaita. Gal ištraukim dviskaitą į aktyvųjį vartojimą, tik ar lengviau bus mums, nemokytiniems: du tūkstantu vienuoliktu metu. Du ratu pagiry stovi (ausys), du vienu (dviese), nei du nei vienas (niekų kalba), du tuščiu, vieną nepilną (nieko neduoti, neužmokėti). Nuo vieno jaučio dvi skūri nelupa. Su girtu dvi kalbi, su durnu du turgu. Du grybu per riebu. Dar ir gražesnių pasakymų galite rasti Didžiajame lietuvių kalbos žodyne (www.lkz.lt). Bet istoriją palikim istorijai, kai reikės vaizdumo – prisiminkite, pasinaudokime.

Kadangi metus klaidingai sako oficialūs asmenys oficialioje aplinkoje, jie turi kalbėti bendrine kalba. Negalima sakyti du raštas, du kraštas, bus tikras marazmas. Vaikus geriausia mokyti skaičiuoti pinigus. Gal šis metodas tiktų ir suaugusiems, juk pinigas kišenę šildo.

Juk nesakom, kad uždirbu du tūkstantis litų, sukombinuoju penkis tūkstantis, nuslepiu mokesčių tris tūkstantis, sakom du tūkstančius, tris tūkstančius, penkis tūkstančius. Tai ir metus sakykime analogiškai: du tūkstančiai vienuolikti metai.

Mokytis niekada nevėlu, gal po penkiasdešimties metų įveiksime ir šią kliūtį.

Kalbininkė Marija Žvinakevičienė